Dauguma knygų apie produktyvumą, „podcastų“ apie savirealizaciją ar efektyvumo seminarų veikia kaip intelektualinis dopaminas. Mes juos vartojame, nes pats procesas sukuria tobulėjimo iliuziją. Dar viena geniali įžvalga tavo galvoje uždega lemputę, ir tą akimirką tau pasidaro taip gera, jog protas patiki, kad pokytis jau įvyko. Tai spąstai. Tu tampi priklausomas nuo suvokimo jausmo, bet ne nuo paties veiksmo.
Skaitydamas apie pokytį tu esi tik stebėtojas. Klausydamas apie efektyvumą – tiktai vartotojas. Tu atidėlioji tikrąją praktiką mistiniam „vėliau“: kai baigsi skyrių, kai išklausysi seriją iki galo, kai turėsi laiko viską ramiai susirašyti. Tačiau tas „vėliau“ niekada neateina, nes pasibaigus „podcastui“, kartu su juo išgaruoja ir tavo motyvacija. Informacija lieka tavo atmintyje kaip negyvas archyvas, o kūnas toliau veikia pagal seną programą.
