Ar bijai sustoti? Padaryti pertrauką. Nieko neveikti. Išgirsti gyvenimą. Šiandieninis FOMO jau seniai nebėra baimė praleisti vakarėlį. Dažniau tai yra baimė atsilikti nuo informacijos srauto, naujienų, tendencijų ir nuomonių.
Pradedi skaityti vieną knygą ir jau jauti nerimą, nes per tą laiką pasirodė dešimtys naujų straipsnių, keli populiarūs tinklalaidžių epizodai, o socialiniuose tinkluose kažkas jau paskelbė, kad tavo skaitoma idėja yra pasenusi. Smegenys gauna aiškų signalą: jei sustosi – pralaimėsi.
Todėl judi toliau. Kita tema. Kitas autorius. Kita rekomendacija. Dar vienas įrašas, dar vienas vaizdo įrašas, dar viena įžvalga.
Iš šalies atrodo, kad augi ir tobulėji. Tačiau viduje vis dažniau kaupiasi triukšmas. Informacijos daugėja, o aiškumo – ne.
Nuo FOMO prie JOMO
Pastaraisiais metais vis daugiau kalbama ne tik apie FOMO (angl. Fear of Missing Out), bet ir apie JOMO (angl. Joy of Missing Out) – džiaugsmą kažką praleisti.
JOMO nereiškia atsiriboti nuo pasaulio ar gyventi be technologijų. Tai sąmoningas pasirinkimas nebesivaikyti visko vienu metu. Tai gebėjimas priimti mintį, kad nereikia perskaityti kiekvienos knygos, išklausyti kiekvieno tinklalaidės epizodo ar sekti kiekvienos naujos tendencijos.
JOMO prasideda tada, kai leidžiame sau sustoti. Kai išeiname pasivaikščioti be ausinių, kai skiriame laiko pokalbiui be telefono rankoje. Kai pasirenkame vieną idėją išnagrinėti giliau, užuot paviršutiniškai perbėgę dešimtis kitų.
Būtent tada atsiranda erdvės savęs pažinimui, kūrybiškumui ir vidinei ramybei.
Rytų filosofijoje egzistuoja sąvoka „wu wei“ – natūralus nieko neveikimas. Tai būsena, kai žmogus nebebando prievarta vytis gyvenimo, o pradeda veikti harmoningai su tuo, kas vyksta čia ir dabar.
Skamba paprastai, bet mums tai tampa tikru iššūkiu. Šiandien net poilsis daugeliui tapo kaltės forma. Pailsi ir atrodo, kad atsilikai. Pabūni tyloje ir atrodo, kad švaistai laiką. Nieko nepublikuoji, nieko neoptimizuoji, nieko nepasieki – ir viduje kyla nerimas.
Tačiau energiją vagia ne poilsis. Energiją vagia kaltė dėl poilsio.
Kai nuolat jautiesi turintis daryti daugiau, net ir ramybės akimirkos nebeatkuria jėgų. Kūnas ilsisi, tačiau protas toliau lenktyniauja.
Būtent todėl perėjimas nuo FOMO prie JOMO nėra vien produktyvumo klausimas. Tai santykio su savimi klausimas. Tai gebėjimas pasirinkti tai, kas iš tiesų svarbu, užuot nuolat reagavus į išorinius dirgiklius.
Kartais tam nereikia didelių gyvenimo pokyčių. Pakanka vieno sąmoningo veiksmo, kuris grąžina dėmesį į dabartį.
„Soma Minds“ kortelės buvo sukurtos būtent tam. Jose esančios fizinės, intelektinės ir kūrybinės užduotys padeda trumpam nutraukti automatinius mąstymo modelius ir sugrąžinti dėmesį ten, kur jis dažniausiai pasimeta – į kūną, į dabartinę akimirką, į save.
Nes tikras pokytis prasideda ne tada, kai sužinai dar vieną naują idėją.
Jis prasideda tada, kai pagaliau sustoji ir leidi sau ją patirti.