Kas formuoja asmenybę?

Dažnai apie asmenybę kalbame kaip apie kažką vientiso: „aš toks žmogus“, „mano charakteris toks“, „aš taip tiesiog reaguoju“. Tačiau asmenybė nėra sustingusi socialinė kaukė. Ji labiau primena architektūrą – sudėtingą daugiasluoksnę konstrukciją, nuolat esančią tarp stabilumo ir pokyčio.

Kaip ir architektūra, asmenybė turi pamatus. Tai mūsų stabilūs elgesio modeliai, įpročiai, reakcijos, santykis su savimi ir aplinka. Jie formuojasi iš patirčių, santykių, auklėjimo, baimių, sėkmių ir pasikartojimų. Dauguma šių modelių tampa tokie automatiniai, kad jų nebepastebime. Jie pradeda veikti kaip autopilotas.

Mes nebegalvojame:

• kodėl kiekvieną rytą pirma griebiame į rankas telefoną,
• kodėl tylą užpildome triukšmu,
• kodėl vengiame diskomforto,
• kodėl kartojame tas pačias reakcijas net tada, kai jos mums nebetarnauja.

Asmenybė nėra tik stabilumas. Ji taip pat yra lanksti sistema, kuri nuolat persitvarko. Naujos patirtys, netikėti veiksmai, kitoks santykis su kūnu, laiku ar rutina gali pakeisti mūsų vidinę struktūrą. Kartais užtenka labai mažo sutrikdymo, kad pastebėtume, kiek daug mūsų gyvenime vyksta automatiškai.

Štai kodėl svarbu dinaminė pertrauka, kurią gali sukelti „Soma Minds“ kortelės. Jos nėra poilsio forma ar žaidimas. Jos nėra dar vienas produktyvumo metodas. Jos veikia kaip intervencija į nusistovėjusius elgesio ir mąstymo modelius.

Kai sąmoningai padarai kažką neįprasto – atsisėdi ant grindų vietoj kėdės, vakarieniauji vienas be telefono – trumpam išardoma įprasta psichologinė architektūra. Ši mikropertrauka sudaro galimybę pamatyti save iš šalies.

„Soma Minds“ kortelės nėra sukurtos tam, kad taptum „geresne savo versija“. Jos nėra produktyvumo sistema ar motyvacinis žaidimas. Tai fiziniai, kartais nepatogūs, kartais absurdiški veiksmai, kurie padeda pastebėti, kur prasideda automatinis elgesys, kur baigiasi tavo dėmesys, kiek tavo sprendimų iš tiesų yra tavo.

Asmenybė nėra statiška kaukė, ji gyva architektūra, kuri keičiasi per patirtį.